Ridikėlių auginimo pradžiamokslis

Ridikėliai – tai viena pirmųjų pavasario daržovių. Ridikėliuose gausu C, B1, B2, PP vitaminų, įvairių fermentų, gerai įsisavinamų kalio, natrio, geležies, fosforo mineralinių medžiagų. Specifinį skonį bei aštrumą suteikia eterinis aliejus, žadinantis apetitą ir turintis bakteriocidinių savybių.

Ridikėlius patariama sėti kiekvieną savaitę iki gegužės 20 dienos, tuomet sulauksite puikaus nepertraukiamo derliaus. Rudens derliui šias daržoves reikėtų sėti nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio vidurio.

Dažnai ridikėliai į šiltnamį sėjami gana anksti, dar balandį ar kovo antroje pusėje, ir kuomet jie užauga, vieta užleidžiama šilumamėgiams pomidorams. Į atvirą dirvą šią daugelio mėgstamą daržovę galima sėti jau balandžio viduryje – šalpusniams pražydus. Geriausia ridikėlių sėklas sėti eilėmis į 1 – 2 cm gylį. Sėjant giliau atsiranda pavojus, kad gali neužsimegzti šakniavaisiai. Atstumas tarp eilių turėtų būti 8 – 10 cm. Sėklų daigumas išlieka ilgai: 3 – 5 metus. Patirtis rodo, jog geriau iš karto sėti po vieną sėklą, nes retinimas šiek tiek pažeidžia pagrindinio augalo šaknį, jis blogiau auga.

Ridikėliai – drėgmę mėgstančios daržovės. Ypač reiklūs drėgmei ridikėliai būna tuomet, kai išleidžia savo pirmąjį tikrą lapelį ir pradeda formuotis šakniavaisiai. Palaisčius būtina papurenti žemę. Trūkstant dirvoje drėgmės ir maisto medžiagų, ridikėliai būna neskanūs, kartūs. Sausoje dirvoje augantys ridikėliai turės tuščiavidurius šakniavaisius. Perlaisčius, šakniavaisiai užaugs suskilę. Karštomis vasaros dienomis ridikėlius reikia laistyti ryte ir vakare.

Šios pavasarinės daržovės atsparios nedideliam šalčiui. Sėklos pradeda dygti + 2 – 4° temperatūroje. Sudygę ridikėliai pakenčia net 2 – 3° šalnas, o užaugę – trumpalaikį atšalimą iki 5 – 6° šalčio. Optimaliausia tinkama temperatūra yra 16 – 18° šilumos. Aukštoje temperatūroje augdami ridikėliai pasidaro kieti ir neskanūs. Vasarą per kaitras ir sausoje dirvoje augdami ridikėliai greit subręsta, pradeda žydėti ir netinka maistui. Netinka juos auginti ir sausuose smėlynuose, taip pat sunkiose supuolusiose dirvose.

Ridikėliai nepakenčia šviežio mėšlo ir pertręšimo azotinėmis trąšomis. Tokiose vietose užauga tuščiaviduriai šakniavaisiai. Jeigu dirvoje trūksta kalio, augalo lapai kuo puikiausiai žaliuoja, o šakniavaisiai neužsimezga. Rūgščiose dirvose ridikėlius pažeidžia gumbagrybis. Tai susirgimas, kai ant šaknelių atsiranda ataugos. Tokius vaisius geriausia sunaikinti, o jų vietoje artimiausiu metu ridikėlių nesėti.

Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje šiems augalams gali pakenkti kryžmažiedės blusos arba kopūstinės musės. Ant šakniavaisio atsiranda opelės. Šios bėdos išvengti padeda lapų apdulkinimas tabako dulkėmis arba pelenais. Tai darykite anksti ryte, kol dar rasa, arba šiek tiek palaistę dirvą. Taip pat veiksminga nupurkšti česnako antpilu.

Ridikėlius galima auginti atskiroje lysvėje arba tarp lėtai augančių daržovių.

Nerderėtų ridikėlių sėti ten, kur augo kopūstinės daržovės, nes juos puola tos pačios ligos ir kenkėjai.

Ridikėliai augdami šalia agurkų apsaugo juos nuo kenkėjų.